Categories: Tema
      Date: Dec  3, 2013
     Title: Zygiai partizanu takais 4 dalis

Žygiai pėsčiomis Dainavos apygardos partizanų takais: 4 dalis

Vakar, grįžtant iš Milžino būrio žūties vietos, prisirinkome labai daug voveraičių ir jas ištroškinę kaimiškoje grietinėje su svogūnais, krapais ir bulvėmis, pasiruošėme šaunius pavakarius, kurių dar liko ir šiam rytui. Prieš šios dienos žygį, pasišildėme vakarykščio troškinio likučius. Be to, vakar šeimininkai, pas kuriuos imam pieną, mus pavaišino gardžiu grikių miltų pyragu - Dzūkijoje vadinamu babka, kurio kituose Lietuvos regionuose neteko ragauti. Tad šio ryto meniu, po neprilygstamo grybų troškinio, mes paįvairinome dzūkiškos babkos riekelėmis su kava. Pasiėmėme būtinus žygiui daiktus ir patraukėme Viršurodukin. Žygio maršrutą mes suplanavome taip: Puvočiai - Dubininkas - Viršurodukis, tad iš Puvočių patraukėme pietvakarių kryptimi. Miškas buvo prisodrintas malonaus pušų aromato ir aidėjo nuo ištikimų, nepailstančių šio miško sargų trelių...

Senovinis kelias iš Puvočių besileidžiantis į Dubininkų kaimą

Braukdami rasotą žolę, mes artėjome prie Dubininko kaimo. Ten, kur miško keliukas panyra tarp aukštų šlaitų ir jau matyti pirmosios Dubininko sodybos, mes prasilenkėme su dviem žvejais. Porą šimtų metrų prieš tai, praėjome pro stovintį visureigį ir pamanėme, kad tai grybautojų, tačiau dabar tapo aišku, kieno jis. Mūsų sutiktieji žvejai buvo su pilna „gamtos valdovo“ ekipiruote: apranga, batai, žvejybos įrankiai, sieteliai ir dar neaišku kas kuprinėse... Dieną prieš tai, mus Puvočių kaimo gyventojas buvo informavęs apie Skroblaus upeliui daromą žalą, apie tai, kaip vis rečiau jame galima pamatyti upėtakį, kurie palaipsniui yra naikinami visokiomis niekadėjų fantazijų sukurtomis priemonėmis.

Dubininko kaimo trobesiai

Lėtai einame per gatvinį Dubininkų kaimą, žvalgydamiesi į abipus kelio rymančias senosios architektūros sodybas, kai kur stabteldami ir įamžindami fotoatmintyje labiausiai patikusius vaizdus. Tokia jau taisyklė, kad kiek tu benagrinėtum žemėlapį, vistiek neapsaugosi savęs nuo iškrypimo nuo kurso. Taip buvo ir šį kartą. Kada jau Dubininkų kaimas pasiliko giliam užnugary ir paukštelių čiulbėjimas pakeitė šunų lojimą, mūsų miško takelis, pavaizduotas žemėlapyje, vedantis į Viršurodukį, kažkaip tai plastiškai ištirpo. Aplink miškas ir jokių keliuko žymių. Kompasas paliktas palapinėje, o saulės šviesos, iš kurios būtų galima išgauti nors kokį šešėlį maršruto nustatymui, taip pat nebuvo.

Viršurodukis. Prie stendo, supažindinančio su partizaninių įvykių vietomis.

Apsisukome ir per mūsų pačių padarytą brydę, patraukėme atgal. Kiek paėjus, sutikome moterį, renkančią voveraites. Ji paaiškino, kad miškuose tiek priraizgyta takų takelių, kelių keliukų, kad nežinant vietovės, nesunku nueiti ne ten, kur reikia. Geriausias orientyras Dubininkų kaimo kapinaitės, jas pasiekus, iš pagrindinio kelio suka keliukas į kairę ir tada jau tiesus kelias į Viršurodukį. Pradžioje ėjome keliuku, po to tas keliukas įsirėžė į elektros stulpų liniją, kuri vedė iki pat Viršurodukio. Tačiau nepriėjus Viršurodukio, mes vėl pasukome į kairėje esantį keliuką ir į Viršurodukį patekome iš šiaurinės kaimo pusės. Perėję tiltelį per Levoniškės upeliuką, priėjome pirmąsias kaimo sodybas ir sustojome dešinėje kaimo keliuko pusėje, prie informacinio stendo Partizanų pagerbimo sąskrydžiai. Įsigilinę į stende išdėstytą medžiagą, bandėme įsivaizduoti tuos įvykius, kurie vyko 1946 m. balandį, kai viso kaimo gyventojų remiami, partizanai čia buvo surengę sąskrydį. Tai ypač drąsus ir pasiaukojantis žingsnis.

Perėjome išilgai visą gatvinį Viršurodukio kaimą, kurio sodybos, savo autentiškumu dar kartą pabrėžė Dzūkijos kaimo savitą stilių, kaip ir ta grikinė babka išskirtinai sutinkama tik šitame pietų Lietuvos regione. Aplankėme Vytauto Sadausko – Strazdo sužeidimo ir Miko Gaidžio – Kurmio žūties vietą, apžiūrėjome Dravelėje ant Rodukio upelio šlaito to sąskrydžio metu buvusią partizanų užsiėmimų ir mokymų vietą, susiradome partizanų apdovanojimo vietą, bei dar pasigrožėję Viršurodukio kaimo sodybų savitumu, patraukėme į Balučio būrio žūties vietą. Balučio vadavietę išdavė to paties būrio partizano Putino brolis Petras. Bunkeryje partizanai atsidūrę padėtyje be išeities, patys sau atėmė gyvybes.

Balučio būrio bunkeryje. Viršurodukis.

Dar Trasninko kaime, mus buvo informavę, kad vienu metu atstatytame Balučio vadavietės bunkeryje buvo apsigyvenę benamiai. Jie net naudojosi bunkeryje esančia autentiška krosnele, rasta atstatinėjant bunkerį. Tad mes ėjome susikaupę ir iškart nusprendę kokių veiksmų imtis, aptikus benamius, kuries niekada nerūpėjo skaudi Lietuvos tragedija. Buvom nutarę, jei rasim juos viduje, „išrūkysim“ juos į paviršių per ventiliacinę angą paleistomis pipirinėmis dujomis, o jau lauke „pravesime paskaitą“ skaudžia Lietuvos pokario tema ir atsisveikindami palinkėsime ateityje gerbti mūsų tautos istoriją. Tačiau to neprireikė. Vadavietės teritoriją radome sutvarkytą ir prižiūrėtą, o bunkerio vidus nepažeistas ir tvarkingas.

Pasėdėję bunkeryje, bandėme pajusti ką jautė tuo metu išduoti Balučio vyrai, prieš nutraukiant sau gyvybes. Šiurpi tiesa pakibo vėsioje bunkerio prietemoje... Mes uždegėme žvakutes prie paminklinio kryžiaus, pagerbdami žuvusius: būrio vadą Juozą Balčių – Balutį, partizanus – J.Karsoką – Šermukšnį, A.Čapliką – Paukštį, M.Jurkevičių – Putiną. Po to patraukėme miško keliuku atgal. Mes dar buvome numatę aplankyti netoliese esančią Žilvičio ir Šturmo bunkerio vietą. Kiek paėję keliuku, pasukome į dešinę, perėjome čiurlenantį ūksmingą Levoniškės upeliūkštį ir kiek paėję Šunupio kaimo pusėn, pamatėme nuorodą į bunkerio vietą.

Balučio būrio žūties vietoje

Šiaip, eilinis žmogus niekada nesuprastų kur veda ta nuoroda, nes išskirtinių žymių joje nėra. Pabuvome prie bunkerio duobės, pasvarstėme A.Ramanausko – Vanago „Daugel krito sūnų....“ aprašytą momentą, kai jis svečiavosi tame bunkeryje. Žilvitis buvo vienas iš patikimiausių Kazimieraičio vyrų, kuriam pavyko pasprukti iš priešo nagų per Rudnelės apylinkių apgultį. Tąkart jam priešo kulka buvo nutraukusi pirštą ir Vanagas čia lankėsi, norėdamas iš pirmų lūpų išgirsti apie Kazimieraičio vadavietės tragediją. Atlikę įprastinį pagarbos ritualą, nužygiavome Puvočių link.

Virginijus Keraminas