Categories: Interviu
      Date: Apr  5, 2007
     Title: Interviu su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Švedijos Karalystėje Remigijumi Motūzu

Interviu su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Švedijos Karalystėje Remigijumi Motuzu




Ambasadorius R. Motuzas su žmona Laimute

BALANDŽIO MĖNESIO INTERVIU su Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijos karalystėje JE Remigijum Motuzu



Gerbiamas Ambasadoriau, pradėdama pokalbį, noriu pasidžiaugti, jog pirmajai kadencijai ambasadoriumi buvote paskirtas, būtent į Švediją – juk anksčiau vadovavote Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, todėl puikiai suprantate užsienyje gyvenančių lietuvių problemas bei rūpesčius.  Nors naujas pareigas einate dar tik keletą mėnesių, atrodo, jau ir su gyvenimo šioje šalyje subtilybėmis esate puikiai susipažinęs.  Kaip sekėsi adaptuotis?  Kokie svarbiausi Jūsų, kaip LR Ambasadoriaus Švedijoje, jau suspėti atlikti darbai?  Kokiais laimėjimais džiaugiatės labiausiai?

Džiaugiuosi, kad buvau paskirtas į Švediją, nes šalis išsiskiria savo demokratinėmis tradicijomis ir tolerancija. Švedija buvo buvo viena iš pirmųjų valstybių, įkūrusių savo diplomatinę atstovybę Vilniuje. Lietuva ir Švedija šiandien aktyviai bendradarbiauja gynybos, aplinkos apsaugos, energetikos, vidaus reikalų, tarnsporto, teisingumo, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. Švedija yra Lietuvos viena iš pagrindinių užsienio prekybos partnerių – jai tenka beveik 5 % visos Lietuvos užsienio prekybos. Švedija taip pat yra tarp daugiausiai į Lietuvą investuojančių valstybių. Manau, kad šiandien svarbiausia yra tai, kad Švedijos visuomenė jau žino apie Lietuvą. Sovietiniu laikotarpiu Lietuva Švedijoje, lyginant su Latvija ir Estija, buvo beveik nežinoma. Viena iš priežasčių buvo tai, kad iš kitų Baltijos šalių į Švediją buvo emigravę daugiau pabėgėlių.
Gerai, kad mano darbo pradžia sutapo su naujosios Švedijos Vyriausybės paskyrimu. 2006 m. vykę rinkimai į Parlamentą iš esmės pakeitė Švedijos politinį gyvenimą. Po 12 socialdemokratų valdymo metų į valdžią sugrįžo Nuosaikiųjų partijos vadovaujamas centro dešinės aljansas. Socialdemokratai šalį valdė šešis iš pastarųjų septynių dešimtmečių. Nors Švedijos, kurioje gyvena 9 mln. žmonių, ekonomika yra stipri, visuomenės apklausos rodė, kad daug žmonių norėjo pasikeitimų bei naujų idėjų.
 Malonu, kad naujoji Vyriausybė pabrėžia platesnio bendradarbiavimo su Lietuva svarbą. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas į Švediją naujojo Ministro Pirmininko Fredriko Reinfelto buvo pakviestas kaip vienas iš pirmųjų kaimynynės valstybės vadovų. Pradėta formuoti vieninga regioninė energetikos politika, kuri yra neatskiriama bendrosios saugumo politikos dalis. Pradėtas įgyvendinti Švedijos-Lietuvos energetinio tilto SwindtLit projektas. Įgyvendinant jį, numatyta sujungti Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo tinklus, nutiesiant 350 kilometrų ilgio, apie 700-1000 megavatų galios povandeninį kabelį Baltijos jūros dugnu. Ši jungtis yra svarbi didinant viso Baltijos regiono energetinį saugumą ir elektros tiekimo patikimumą bei Baltijos šalių integracijai į Europos Sąjungos elektros rinką. Bendradarbiavimas su Švedija kasdien plečiasi. Net 35 Lietuvos savivaldybės yra užmezgusios ryšius su Švedijos komunomis. Glaudžiai bendradarbiauja universitetai, įvairios švietimo, kultūros, gydymo įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos. Manau, kad tai yra labai svarbu, nes nusistovintys tarpinstituciniai ir asmeniniai ryšiai, tiesioginis bendravimas dažnai sudaro geresnes sąlygas norimiems rezultatams pasiekti.

O gal jau pasitaikė ir sunkių/nemalonių momentų?

Nemaloniausios akimirkos būna tada, kai Švedijos teisėsaugos ar kitos institucijos informuoja apie Lietuvos piliečius, kurie čia padarė nusikaltimus ar buvo sulaikyti dėl narkotikų gabenimo bei kitų priežasčių. Žinoma, kad tai labai menkina ir valstybės prestižą, nes Švedija yra labai saugi valstybė. Žmonės gali jaustis pakankamai saugūs tiek naktį, tiek dieną. Lyginant su Lietuva, čia yra žymiai mažiau ir automobilių, ir butų apiplėšimų bei vagysčių. Dažnai nustebina tokių jaunuolių tėvai, kurie tiksliai net nežino, su kuo ir kur į užsienį išvyko jų atžalos.

Ar pastebėjote didelių skirtumų tarp gyvenimo šiaurės šalyje Švedijoje ir pietų šalyje Prancūzijoje, kur esate dirbęs bei gyvenęs anksčiau?  Kas labiausiai nustebino?

Tiek Švedija, tiek Prancūzija yra savitos, turtingos, aukštu kultūriniu ir ekonominiu lygiu pasižyminčios, senas demokratines tradicijas turinčios valstybės. Bet, manau, kad Švedijoje svetimtaučiui adaptuotis bei integruotis yra žymiai geresnės sąlygos. Tam daug dėmesio skiria šalies Vyriausybė bei Integracijos bei lygių teisių ministerija. Be to, Švedijos visuomenė taip pat pasižymi ypatinga tolerancija kitataučiams.
Pastebėjau, kad švedai, lyginant su prancūzais, turi daugiau įvairių savitumų. Švedai mėgsta viską iš anksto planuoti. Todėl nesusitarus užsukti į svečius nėra priimtina nei pas draugus ir netgi pas artimus gimines. Stokholmas yra vienas iš mažiausiai užterštų didmiesčių Europoje. Vandentiekio vanduo, anot švedų žiniasklaidos, yra nė kiek ne prastesnis už buteliuose parduodamą stalo vandenį. Alkoholinius gėrimus galima nusipirkti tik valstybės licenziją prekiauti alkoholiu turinčiose specialiose parduotuvėse ir jų darbo laikas yra gana trumpas (pvz., darbo dienomis iki 18 val., šeštadieniais tik iki 13 val.).

Turbūt jau suspėjote ir pakeliauti po Švediją, pabendrauti ne tik su Stokholme gyvenančiais lietuviais.  Kokį įspūdį paliko šie susitikimai?

Kovo 11-ąją, teko būti Švedijos pietuose, Halmstade, mieste, įsikūrusiame ant Šiaurės jūros kranto, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime. Jį organizavo Lietuvos garbės konsulas Evert Grahn. Būti pakviestam į Kovo 11-osios šventę svetimame krašte - ypatingas jausmas. Lietuvių ten gyvena vos kelios dešimtys. Tačiau malonu, kad paminėti mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dienos susirinko krašto gubernatorius, miesto meras, kiti aukšti pareigūnai bei visuomenės atstovai. Jie puikiai prisimena mūsų pasiryžimą bet kokia kaina įtvirtinti 1990 m. paskelbtą Nepriklausomybę. Visuomenė ne tik atidžiai sekė tuometinius įvykius Lietuvoje, bet ir išgirdo mūsų laisvės šauksmą. 1991 m. sausio 13-osios dienomis ir vėliau daugelyje Švedijos miestų ir miestelių vyko protesto mitingai ir demonstracijos, palaikančios  mūsų siekius. Tikrai malonu, kad net 2000 kilometrų iš šiaurės į pietus besitęsiančioje Švedijoje yra žinoma apie Lietuvą.
Neslėpsiu, kad kiek mažiau optimizmo paliko susitikimas su čia gyvenančiais lietuviais, kurių dauguma dirba vietiniuose ūkiuose. Dalis jų jau džiaugiasi įsigytais nuolatiniais būstais, jų vaikai tarp savęs kalba švediškai ir nebemąstoma apie grįžįmą į Tėvynę. Iš dalies sutinku, kad šiandien išgyventi Lietuvoje yra sunkiau, bet kažkada panaši situacija buvo ir Švedijoje, ir Airijoje, bet šių šalių piliečiai, atsigavus krašto ekonomikai, sugrįžo. Kodėl? Manau, kad viena iš svarbiausių priežasčių – jog jie išliko ir yra savo krašto patriotais.

Turint omenyje, Jūsų darbo TMID’e patirtį, šiuo metu esate tarsi “kitoje barikadų pusėje” – atstovaujate užsienyje gyvenantiems lietuviams, pats reziduodamas ne Lietuvoje, kažkuria prasme lyg ir būdamas išeivijos dalimi.   Kuo skiriasi darbas užsienyje nuo darbo Lietuvoje?  Ar pasikeitė Jūsų požiūris į užsienio lietuvius, jų problemas?

Mūsų, diplomatų, darbas Lietuvoje ir užsienyje yra labai panašus – atstovauti ir ginti Lietuvos interesus, įsitvirtinti regione, Europoje, pagaliau būti žinomiems ir pasaulyje. Tačiau greta šių svarbiausių diplomatinės veikos krypčių vis daugiau dėmesio tenka skirti naujiems globalizacijos iššūkiams, tokiems kaip klimato kaita, energetinio saugumo užtikrinimas, padidėjusios nekontroliuojamos migracijos bangos atsiradimas ir kitiems spręsti. Šias globalizacijos sąlygotas problemas, dirbdamas ir gyvendamas užsienyje, supranti labiau, intuityviai jauti jų grėsmę ir pradedi suvokti, kad už tai atsako ir tai turi spręsti ne vien Švedija, ne vien JAV. Pradedi suvokti, kad automobilių išmetamas teršalų kiekis priklauso ir nuo manęs, kad norint sumažinti migraciją, reikia peržiūrėti ir Lietuvos socialinės bei ekonominės raidos prioritetus.
Savaime suprantama, kad gyvenant užsienyje keičiasi požiūris ir į užsienio lietuvius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuva turi daugiau duoti, daugiau pasirūpinti užsienyje gyvenančiais lietuviais. Bet kita vertus, kodėl, jeigu tu atvažiavai ieškoti geresnio gyvenimo. Dažnai yra sakoma, kad Lietuva dar per mažai lėšų skiria lituanistiniam švietimui užsienyje, t. y. mokymo priemonėms įsigyti ir mokytojų atlyginimams. Gyvendamas, nors dar ir trumpą laikotarpį Švedijoje, suvokiau, kad svarbiausia yra ne materialinė Lietuvos parama. Ar daug kainuoja šeimoje išlaikyti mamos gimtąją kalbą? Tenka girdėti, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai mieliau tarp savęs bendrauja gyvenamosios šalies kalba. Dėl to paauglystės laikotarpyje jau ir nebereikia lituanistinių mokyklų arba jas lanko tik vos keletas vaikų.

Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės suteikimo?

Iš tiesų, lietuvių, gyvenančių užsienyje nepasitenkinimą sukėlė 2006 m. lapkričio 16 d. įsigaliojęs KT nutarimas, reglamentuojantis LR pilietybės netekimą, įgijus kitos valstybės pilietybę. Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis nustato, kad ,,niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, šiuo metu yra sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas Egidijus Jarašiūnas.
Daug vilčių teikia Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus pozicija. Prezidentas, šių metų vasario mėnesį lankydamasis Jungtinėse Valstijose, lietuviškoje spaudoje yra pasisakęs, kad remia dvigubą pilietybę ir kad šis klausimas būsiąs išspręstas teigiamai. Prezidento nuomone, tai galima išspręsti nekeičiant visos Konstitucijos, bet ją papildžius atskiru straipsniu. Asmeniškai aš, per 5 metus tiesiogiai dirbęs su išeivija, taip pat palaikau dvigubos pilietybės idėją. Manau, kad priimant sprendimus labai svarbus galėtų būti kriterijus – lietuviai pagal kilmę, išsaugantys ryšį su Lietuva.
   
Dabar reprezentuojate Lietuvą Švedijoje, su Švedijos užsienio reikalų ministru Carl’u Bildt’u lankėtės Lietuvoje.  Tikriausiai pažvelgėte į Lietuvą užsieniečio akimis.  Kokia ji pasirodė? Kokį įspūdį paliko švedų delegacijai?

Lietuva, sugrįžus man, pasirodė dar labiau suklestėjusi, dar labiau patrauklesnė Europos valstybė. Tikrai turime ką parodyti ir kuo pasidžiaugti. Švedija pasižymi klasikinio ir modernaus dizaino subtilumu ir skoniu. Tačiau ne vienas delegacijos narys pastebėjo, kad ir šioje srityje mes nė kiek neatsiliekame, o didžiuosiuose miestuose net lenkiame Švediją. Užsienio reikalų ministras Carl’as Bildt’as, kalbėdamas Lietuvos Seimo posėdyje pažymėjo, kad Lietuva galėtų būti Europos centre ne tik geografine prasme. Anot ministro, ,,turime turėti viziją, kad vieną dieną jūs būsite visiškai laisvos, visiškai demokratiškos ir tikrai gelbėjančios laisvų tautų integracijos principus Europos pačioje širdyje. <...> Jūsų miestas (Vilnius – R.M.) tapo demokratiškos Europos dalimi, bet jis neturi būti nuošalyje. Svajojame, kad būtumėte Europos centre”. Manau, kad tai yra gili mintis, verčianti susimąstyti ir apie nuolat pastaruoju metu įtemptą Lietuvos vidaus politinę situaciją.

Kadangi esate buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ministras, smalsu išgirsti ir kaip vertinate Švedijos švietimo sistemą.  Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios?  Ko galėtume pasimokyti vieni iš kitų?

Nuodugniau susipažinti su Švedijos švietimo sistema dar neteko. Švedijos visuomenė, politikai, žiniasklaida nuolat, kaip ir Lietuvoje, diskutuoja apie būtinas švietimo reformas. Žymesni skirtumai – nėra išorinių egzaminų, liberalesnis auklėjimas, vyrauja ypatinga pagarba vaikui, mokytojui, įtakingos profsąjungos ir įvairios mokytojų sąjungos, kurios dažnai turi lemiamą balsą priimant sprendimus.
Švedija žymiai daugiau dėmesio skiria moksliniams tyrimams ir aukštajam mokslui. Pagal šiuo metu geriausiai žinomą Šanchajaus Jia Tong universiteto sukurtą reitingą net 4 Švedijos universitetai yra pasaulio 100-uke. Švedija 500 geriausių pasaulio universitetų sąraše turi net 11 universitetų, o Lietuva nė vieno.

Švedijoje yra jau nemaža lietuvių bendruomenė.  Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima suaktyvinti jos veiklą?

Manau, kad Švedijos lietuvių bendruomenė ir jos valdyba yra gana aktyvi, kūrybiška, bandanti suvienyti visus čia gyvenančius lietuvius. Tačiau bendruomenė bus aktyvi ir brandi tik tada, kai kiekvienas iš mūsų jausime, kad esame tos bendruomenės nariu. Būti lietuviu – dar nereiškia būti bendruomenės nariu. Dažnai tenka išgirsti, kad aš esu lietuvis, aš dirbu savo mėgstamą darbą ir kam man ta bendruomenė. Kartais net ,,bėgama” nuo jos. Tokiais atvejais mes bėgame ne nuo bendruomenės, bet tolstame ir bėgame nuo savo tautinio identiteto, o gal ir nuo savęs. Pirmiausia turime būti tvirti patys, gerbti tėvų kalbą, šalies istoriją ir jos vertybes. Visi kartu turime padaryti viską, kad neužgęstų lietuvybės židiniai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Simboliškai prisimenant, kad vienas žymiausių lietuvių rašytojų Juozas Tumas Vaižgantas ,,Pragiedrulius” 1917 m. parašė Stokholme, turime tikėti, kad pragiedrulių lietuvybei Švedijoje bus daugiau.

Kokie artimiausi Jūsų planai, lūkesčiai?
   
 Norėčiau, kad plėtojant dvišalį bendradarbiavimą Lietuva labiau pasimokytų iš Švedijos, perimdama gerąją jos patirtį. Pavyzdžiui, Švedija 2006 m. pagal Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą 125 valstybių ekonomikos konkurencingumo indeksą užima 3, o Lietuva 40 vietą pasaulyje. Pagal pasiekimus inovacijų srityje Švedija pirmauja ES. Švedijai tenka 2 vieta po Naujosios Zelandijos sąraše 130 šalių, kurios labiausiai rūpinasi gamtos apsauga. Minimalus atlyginimas Švedijoje 2006 m. buvo didžiausias Europoje. Britų žurnalas ,,The Economist”, išanalizavęs 167 šalių rinkimų sistemas, administravimą, politinį dalyvavimą ir jo kultūrą, 2006 m. lapkričio 23 d. paskelbė Švediją demokratiškiausia šalimi pasaulyje.

Ir pabaigai - ko palinkėtumėte išeivijos lietuviams artėjančių Šv. Velykų proga?

Šv. Velykų šventė yra prisikėlimo – gyvenimo šventė. Kiekvienas iš mūsų džiaugiamės ir branginame gyvenimą. Jis turi įvairių spalvų. Linkiu, kad į visų išeivijos lietuvių ir jų artimųjų namus kartu su Šv. Velykomis ateitų ramybė, šiluma, tikėjimas ir džiaugsmas.
Mieli tautiečiai, nepraraskite ryšio su gimtuoju kraštu. Lietuva visada laukia Jūsų sugrįžtančių.

Labai ačiū už pokalbį. Linkiu Jums linksmų švenčių, naujų idėjų, prasmingų darbų ir kuo geriausios sėkmės atsakingose pareigose!

Kalbino Jurgita Baltrušaitytė-Axelson

Remigijus Motuzas gimė 1956 metų lapkričio 17 dieną Skuode.  1978 metais baigė Vilniaus pedagoginio universiteto Filologijos fakultetą ir įgijo lietuvių kalbos bei literatūros mokytojo specialybę, o 1993 metais, baigęs Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantūrą, įgijo socialinių mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1978 iki 1985 metų mokytojavo Vilniaus 22-ojoje bei 7-ojoje vidurinėse mokyklose, po to trejus metus ėjo Mokyklų valdybos viršininko pareigas Švietimo ir mokslo ministerijoje.  1988-1991 metais buvo LKP Centro Komiteto ir Lietuvos demokratinės darbo partijos sekretoriato konsultantas švietimo ir mokslo klausimais, o, baigęs doktorantūrą, vienerius metus dirbo LR Prezidento referentu švietimo ir mokslo klausimais.  Nuo 1994 iki 1997 m. R. Motuzas – Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius, o nuo 1997 iki 2001 m. – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės generalinis direktorius. 2001–2002 m. dirbo LR nuolatinės atstovybės prie Europos Tarybos ministru patarėju, o 2002-2003 m. ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Administracinio departamento direktoriaus pareigas.  2003-2004 m. R. Motuzas dirbo LR užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi.  2006 metais gruodžio 13 dieną LR Prezidento dekretu buvo paskirtas tryliktosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministru ir šiose pareigose praleido beveik dvejus metus.  2006 metais lapkričio 9 dieną Nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijos karalystėje Remigijus Motuzas įteikė skiriamuosius raštus Švedijos Karaliui Karlui XVI Gustavui.  Jis yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.  R. Motuzas yra vedęs, turi dukrą Ramintą bei sūnų Ramojų.