Lapkričio mėnesį yra partizano - Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo 56-tosios metinės. Kadangi, aš jau daugelį metų domiuosi Lietuvos pokario laikotarpiu, partizanine veikla, o ypač Dainavos apygardos partizanine veikla, dalyvavau įvairiuose partizanų atminimo paminėjimuose ir žygiuose, štai vieno iš savo organizuoto žygio - Dainavos apygardos partizanų kovų takais aprašymas su nuotraukomis.

1. Bazės įkūrimas

Birželio mėnuo, su savo permainingais orais, niekaip neleidžia mums išsirinkti momento, kada galėsime įsirengti numatytą bazinę stovyklą Puvočiuose, daugiadieniams žygiams Dainavos apygardos partizanų takais. Galų gale nutarėme nebelaukti paguodos iš oro ir pradėjome krautis daiktus žygiui.

Stovyklauti buvome numatę apie 15 dienų, tad daiktų, reikmenų susidėjo nemaža krūva. Tam reikalui iš visų turimų palapinių, nutarėme pasiimti didžiausią, kad nereikėtų, lietui žliaugiant, tūnoti susirietus. Dar praeitais metais, parsisiuntėme iš Anglijos palapinę VANGO 500, 2009 m. pavyzdžio, tad knietėjo išbandyti ją.

Ir štai jau mūsų traukinys, skaičiuodamas pabėgius, skuba iš Vilniaus į Varėną. Varėnos autobusų stotyje sužinome absurdišką naujieną, kad autobusas iš Varėnos į Puvočius kursuoja tik 2 kartus per savaitę. Eiti pėsčiomis iš Varėnos į Puvočius buvo neįmanoma, nes mūsų mantą sudarė keturios 70 litrų talpos kuprinės, o mūsų grupę sudarė tik 2 žmonės.

Paklausus šalia autobusų stoties merdinčio iš nuobodulio taksisto, kiek kainuotų nuvažiuoti iki Puvočių, jo apsnūdęs veidas akimirksniu įgavo spalvą ir suapvalėjusios gudrios akys, mirksinčios lyg taksometras, pradėjo „piešti“ sumą, kuri pabaigoje jo įspūdingo pasakojimo išsipūtė iki 50 litų. Mums ta suma pasirodė „išbridusi“ iš normos ribų. Nesupratome, to taksisto filosofijos: tai jo darbas, biznis ar būdas pasislėpti nuo šeimyninės buities? Galiausiai pradžiugino pats likimas- pasirodo autobusai kursuoja penktadieniais, trečiadieniais, o šiandien kaip tik trečiadienis ir iki išvykimo likę – vos 30 minučių.

Sukrauname daiktus ant nedidelio autobusiuko galinės sėdynės, kurį iki išvažiavimo pilnai užpildo keleiviai. Pajudėjus autobusiukui, ore pasklinda būdinga Dzūkijos regionui tema – grybai. Grybavimas dzūkams kaip ir kasdieninė programa. Negrybaujantis dzūkas, tai tas pats, kaip nieko nesistengiantis apgauti čigonas... Į pokalbį kol kas nesiveliame, bet iš išraiškingų pasakojimų įsivaizduojame visą grybų pasaulio perimetrą: Varėna-Marcinkonys- Puvočiai- Lavysas.

Iki Puvočių autobusiukas palaipsniui ištuštėjo, o gretimoje sėdynėje sėdinti Puvočių kaimo moterėlė, informuoja mus visais reikiamais Puvočių kaimo strateginiais klausimais: pienas, kiaušiniai, svogūnai, bulvės, krapai... (Tiesa, „Kurcinio ašarų“ amžius Puvočiuose jau saulėlydžio depresijoje). Vairuotojas paklusniai sustojo prie didelės poilsiavietės aikštės, kurioje dažnai vyksta planiniai ir neplaniniai programiniai renginiai.

Apėję visą kempingo teritoriją, vietą bazei išsirinkome šiaurinėje poilsiavietės dalyje. Statant palapinę, privažiavo „rusiškas džipas“, su skiriamaisiais ženklais ant automobilio durelių ir iš jos išlipęs Aplinkos apsaugos ryšiams su visuomene specialistas Vytautas, įteikė mums Dzūkijos nacionalinio parko lankstinuką, primindamas mokamos poilsiavietės įkainius. Po pusvalandžio mes jau gėrėme kavą, užplikytą laužu kvepiančiu vandeniu, o dar po pusvalandžio gaivinomės vėsioje Merkio tėkmėje...

Laužas prie Merkio Dzūkijos nacionaliniame parke

Turistiniai pietūs bazinėje stovykloje prie Merkio

2. Žygis į Kasčiūnus pas partizaną Juozą Jakavonį - Tigrą

Pabudome anksti - 5 val. ryto. Visa erdvė, supanti mus, buvo prisodrinta nuostabiausio paukščių čiulbesio. Dar lindėdami miegmaišiuose spėliojome - kelių rūšių paukšteliai čia suokia. Aiškiausiai išsiskyrė nepakartojama kikilio trelė. Nenusileisdamas savo vokaliniais gabumais, jam akomponavo strazdas. Ir dar kažkoks mums nežinomas paukštelis, nelyginant upelio čiurlenimas, užliedavo atsiveriančias pauzes tarp kikilio ir strazdo dueto. Saulės spinduliai per palapinės stoglangius užtvindę salono erdvę, pranašavo nuostabios dienos pradžią. O mes taip įsijautėme į paukštelių čiulbesį, kad nedrįsome lįsti iš miegmaišių, bijodami sudrumsti tą nuostabų gamtos garsų foną. Tačiau mūsų dienotvarkė buvo pripildyta įvairių reikalų, kuriuos reikėjo atlikti jau prabudus.

Pirmas uždavinys atsikėlus – išgauti ugnį iš dar likusių lauže vakarykščių žarijų, jei tokių dar yra ir apsirūpinti malkomis. Vietovė labai populiari ir intensyviai lankoma, todėl kuro klausimas pakankamai aktualus. Įpučiame ugnį, sumetame dar iš vakaro paliktas tam reikalui malkas ir lengva ristele pasileidžiame į Merkį . Grįždami išsimaudę, apeiname ištuštėjusias stovyklavietes ir prisirenkame tinkamų malkų. Gurkšnojame kavą su chalva ir 1001 kartą žemėlapyje nagrinėjame užsibrėžtus maršrutus, kurių kiekvienas metras ir taip jau pakankamai seniai gyvena pasąmonėje. Į kuprines susimetame būtiniausius reikmenis ir per linguojantį Merkio tiltą patraukiame Kasčiūnų link.

Paėję iki sankryžos Mardasavas-Kasčiūnai-Puvočiai, pastebėjome, kad dar pakankamai ankstyvas metas vizitui pas Tigrą,tad laiką nutarėme trumpinti grybaudami. Juk būtų apsileidimas stovyklaujant grybingiausiose Lietuvos vietovėse, į kasdienį meniu neįtraukti grybų, kurie čia auga tiesiog ant miško takelių. Mūsų vadinamas voveraites vietiniai vadina lepeškomis ir jei dzūkui pasakysi buvau grybauti, jis būtinai tave pataisys- kad dabar auga tik lepeškos, o tikrų grybų dar nėra. Dzūkai grybauja tik baravykus, o voveraites lepeškauja.

Lėtai, abipus miško keliuko, pasklidome pietvakarių kryptimi. Voveraitės mirgėjo visur. Taip nejučia mes priėjome Jakavonių sodybą, kuri yra kairėje keliuko pusėje ir ribojasi su Kvaraciejiškės mišku. Sodybos ansamblį sudaro keletas ūkinių pastatų ir gyvenamas trobesys, kurie ovaliniu ratu supa erdvų kiemą. Ši sodyba autentiškumą išlaikiusi iš prieškario laikų. Įnirtingas nepermaldaujamo sargo Rudžio lojimas, einant mums per kiemą, perspėjo Tigrą apie mūsų atvykimą.

Po šilto ir malonaus pasisveikinimo, mes susėdome ant suoliuko, esančio šalia vadavietės, kurioje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Partizanas Tigras buvo vadavietės globėjas. Šis bunkeris niekada nebuvo išduotas ir surastas, nors priešas keletą kartų savo netikėtu pasirodymu, leido suprasti, kad jie kažką įtaria. Ir tik šios garbingos šeimos sumanumas ir nepalaužiama valia padėjo partizanų vadams Kazimieraičiui, Vanagui tęsti garbingą kovą prieš okupantus bei tautos išgamas.

Nors buvome numatę Tigro nevarginti nereikšmingais klausimais, vis tik pokalbis nebuvo trumpas. Nejučia prisiminimais apskriejome vos ne visą Dainavos apygardą, tarpais ilgėliau sustodami prie vieno ar kito įvykio detalių. Tigras kalbėjo noriai ir aiškiai, prisimindamas net smulkiausius epizodus. Šis žmogus, praėjęs okupantų kankinimo mašinos dantračius, išliko taurus, išdidus ir keliantis pagarbą. Garbė jam! Atsisveikindami pasirašėme jo Svečių knygoje, palinkėdami stiprybės ir sveikatos.
 

Su Tigru prie atstatyto Dainavos apygardos štabo bunkerio

Juozo Jakavonio Tigro sodyba

Video irašas

https://www.youtube.com/watch?v=3i81haGF5No

Virginijus Keraminas